Konstantinopolis. Paskutinė didžioji apgultis 1453 m.

Tai nepaprastai įtemptas pasakojimas apie narsą ir žiaurumą, technologinį išradingumą, ištvermę ir sėkmę.

1453-iųjų pavasarį Osmanų imperijos tiurkai užpuolė Konstantinopolį, siekdami senos islamo svajonės – užimti tūkstantmečio senumo krikščioniškosios Bizantijos sostinę.

Per apgultį nedidelis būrys prastai pasirengusių gynybinių pajėgų, kurios skaičiumi teprilygo dešimtadaliui užpuolikų, aršioje kovoje sausumoje, ant vandens ir po žeme susirėmė su galinga otomanų armija. Kovotojams vadovavo du išskirtiniai vyrai – sultonas Mechmedas II ir imperatorius Konstantinas XI. Abiejų pusių kovotojai manė,  kad artėja pasaulio pabaiga, nes pirmąkart buvo masiškai naudojamas artilerinis bombardavimas.

Šios apgulties atomazga, kuri buvo nulemta per keletą 1453 m. gegužės 29-osios valandų, yra vienas įstabiausių momentų pasaulio istorijoje.

 

Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas

 

312 p. kieti viršeliai